Download Algimantas Petrauskas TĖVYNEI JO PLAKĖ ŠIRDIS PDF

TitleAlgimantas Petrauskas TĖVYNEI JO PLAKĖ ŠIRDIS
File Size4.4 MB
Total Pages193
Document Text Contents
Page 2

Petras Bartkus
1925-1949

Page 96

Sunkus buvo partizanų gyvenimas. Aš tik vieną kitą dieną taip miške

praleisdavau, o jie juk taip visą laiką. Ir visą laiką jiems grėsė apsupimas,

mirtis.

Suprantama, kad mirties ar bent suėmimo grėsmė buvo pakibusi virš

Aldonos. Galėjo įkliūti kelionėje, galėjo būti apsupta kartu su partizanais miške.

Ir pačiame Kaune gyvenimas nebuvo ramus. Aldonos tėvas savanoriu kovojo

su ginklu prieš Lietuvos priešus, vėliau dirbo policininku. Ir nors jis mirė dar

nepriklausomos Lietuvos laikais, tačiau kažin ar naujoji valdžia būtų leidusi,

kad universitete mokytųsi savanorio policininko duktė. Nežinojo valdžia ir to,

kad Aldona, jau dirbdama universiteto kadrų skyriuje, išplėšia iš bylų

kompromituojančius dokumentus, išduoda suklastotas pažymas, taip ji padėjo

žmonėms, kuriems grėsė susidorojimas.

Laiškai atgaivindavo, suteikdavo viltį ir vienam, ir kitam. Tačiau laikas

bėgo, o ta bendra ateitis, apie kurią abu svajojo, vis tolo ir tolo. Keturiasdešimt

aštuntųjų sausio devintą Petras rašė: „...Gal todėl, kad su savo dabartimi ir

pats esu persisunkęs melancholija, jaučiuosi perdaug išvargęs, nežinios

kamuojamas. O gal todėl, kad nepramatau gyvenime nieko geresnio kaip tik

tuos pačius vargus, kurie gana dažnai keičiasi ir keisis savo pavidalu, bet

esmėje lieka tie patys - gyvenimo vargai. Laimė prabėga minutėmis, vargas

nusidriekia metais. Pavydas apima matant žmones, kurie moka ir įstengia

praleisti laiką nieko gilaus nepažįstančiame užsimiršime. Argi jiems ne geriau.

Per daug slegiančios mintys, kad jas galėčiau pasakyti tau. Su akmenimis

ant kaklo skenduolis neturi kabinti akmenis ant kaklo to, kuris galbūt yra be

jų, kuris dar turi jėgų ir energijos, kuris dar turi gyveneti - tavęs.

...Aš bijau. Pats nežinau ko, bet kažko tai bijau".

O prieš tai buvo paskutinis jų susitikimas, kažkoks negeras, lyg

pranašaujantis nelaimę. Buvo keturiasdešimt septintųjų vasara. Aldonai, to

laiko valdininko akimis žiūrint, teko didelė garbė - važiuoti į Maskvą, į parodą,

skirtą fizkultūrininkų dienai. Petras tam prieštaravo - jo nuomone, netinka

lietuvaitėms žygiuoti okupantų sostinės centre. Iš kitos pusės, Aldonai sukėlė

nerimą Petro pasakojimas apie tai, kad jis turi galimybių pasitraukti į užsienį.

Ji nieko balsu nepasakė, tačiau mintyse pagalvojo - tu tai pasitrauksi, o kur

aš dingsiu, ką aš viena darysiu.

96

Page 97

Štai po šio susitikimo kartu su laišku Petras atsiuntė eilėraštį - ir dabar ji

saugo mažytį bloknoto lapelį primargintą pieštuku. Neseniai išleistame rinkinyje

šis eilėraštis, pasirašytas Alkupėno (Alkupis - tai į Dubysą įtekantis upelis, su

kuriuo ribojosi Bartkų žemė) vardu, yra datuotas 1946 metais.

- Gal kai kuriuos posmus jis buvo parašęs ir anksčiau, tačiau apie parado

dulkes tegalėjo sužinoti tik keturiasdešimt septintųjų vasarą. Ir dar už širdies

ima tos eilutės - tik skaudu, kad tu net nepamojai, kai skubėjai nuo miško

taku. Iš tiesų, aš nepamojau. Ėjom su ryšininke iš miško, dar pagalvojau, kad

reikia pamojuoti ranka, tačiau pagalvojau, kad negera akis gali pamatyti. Ne­

pasiteisinsi tada, kad uogas rinkai, kai pamatys, kad su kažkuo atsisveikinai, -

prisimena Aldona. - Taip paskutinį kartą ir atsisveikinome su šiuo protingu

žmogumi.

Tiesa, po to dar buvo keletas laiškų, paskutinis iš jų rašytas 1948 metų

birželio 15 dieną. Bet tuo laiku atėjo ir negera žinia: Petras susirado kitą

merginą. Neteisinga buvo ta žinia, tik nepatikrintas gandas, tačiau jauna

mergina įsižeidė. O čia dar nutrūko laiškai, nors gal tai atsitiko dėl smūgio

ryšininkų grandinei - kas dabar bežino? Bet ištekėjo Aldona tik po trijų metų,

kai paaiškėjo, kad Petro jau seniai nėra.

- Norėčiau dabar nors prie jo kapo pastovėti, pakalbėti su juo, ten

gulinčiu. Geresnio žmogaus už jį neįsivaizduoju, - suvirpa vilnietės Aldonos

Baltušienės balsas. - Bet kur jis, tas kapas?

...Kol kas žinoma, kad buvęs Prisikėlimo apygardos vadas, LLKS - Lietuvos

laisvės kovos sąjūdžio - pirmininko adjutantas majoras Žadgaila (toks

paskutinis P. Bartkaus slapyvardis) žuvo vykdydamas užduotį ir išduotas 1949

metų rugpjūčio 13 dieną Radviliškio rajono Užpelkių miške kartu su LLKS

spaudos skyriaus viršininku kapitonu Svajūnu ir tautinio skyriaus viršininku

kapitonu Naktimi. Žuvo trys lietuviai - raseiniškis Petras Bartkus, šiauliškis

Vytautas Šniuolis, jurbarkiškis Bronius Liesis, trys poetai - Alkupėnas, Svajūnas

ir Ėglis.

Raseinių rajono laikraštis „Naujas rytas", 1991 08 01.

97

Page 192

Petrauskas, Algimantas
Pe233 Tėvynei jo plakė širdis : Partizanų vado Petro Bartkaus gyve­

nimui ir kovai atminti / Algimantas Petrauskas. - Kaunas, 2005. -
192 p. : iliustr.

ISBN 9955-665-32-7

Leidinys skirtas partizanų vado Petro Bartkaus-Žadgailos (1925-
1949) sukakčiai - 80 metų nuo jo gimimo. Autoriaus ir devynių partiza­
nų bei ryšininkų prisiminimuose iškyla išskirtinė P. Bartkaus, Jono
Žemaičio-Vytauto artimo bendražygio, asmenybė.

Knygoje taip pat yra penkios autoriaus apybraižos partizanine
tematika - dvi parašytos pagal buvusių partizanų pasakojimus, kitos
yra paties autoriaus prisiminimai.

UDK 947.45.083

Algimantas Petrauskas
TĖVYNEI JO PLAKĖ ŠIRDIS
Partizanų vado Petro Bartkaus gyvenimui ir kovai atminti

2005-06-28. 12 sp. 1. Tiražas 500 egz. Užsakymas 5-398.
Leidėjas Algimantas Petrauskas.
Spaustuvė „MORKŪNAS ir Ko", Draugystės g. 17, LT-51229 Kaunas.

Page 193

Knygą skiriu partizanų vado Petro
Bartkaus-Žadgailos gimimo aštuonias­
dešimt mečiui paminėti.
Joje aprašyta Petro vaikystė, paauglio
metai ir partizano veikla. Knygoje -
mano ir devynių Petro Bartkaus
bendražygių prisiminimai.
Antroje dalyje - penkios apybraižos
partizanine tematika. Dvi iš jų - įvykių
liudininkų pasakojimai, trys - mano
paties pokario išgyvenimai.

Similer Documents